Putų flotacijos procesas paprastai apibūdinamas kaip fizikinis-cheminis veiksmas, kai mineralinė dalelė pritraukiama prie burbulo paviršiaus, prie jo prisitvirtina ir yra transportuojama į ląstelės paviršių, kur ji perpilama į išleidimo lataką, dažniausiai menčių pagalba, besisukančių latakų kryptimi (kuris paprastai yra latakas, kurio paskirtis – transportuoti suspensiją į rezervuarą, iš kurio ji pumpuojama tolesniam apdorojimui, pavyzdžiui, nusausinimui arba išplovimui). Įprastose flotacijos mašinose atliekų išleidimo anga yra priešingame ląstelės gale nei tiekimas, užtikrinant, kad suspensija judėtų per visą ląstelės ilgį pro kelis krantus, kuriuose yra rotoriai-difuzoriai, prieš išleidžiant kaip atliekos.

Putų flotacijoje dalyvauja keletas cheminių medžiagų tipų, ir gali būti naudojamos dar kelios. Pirmasis yra aktyvatorius arba putotojas. Ši cheminė medžiaga tiesiog sukuria pakankamai stiprius burbuliukus, kad jie nesuirę pasiektų paviršių. Burbuliukų dydis taip pat svarbus, ir tendencija yra maži burbuliukai, nes jie suteikia didesnį paviršiaus plotą (greičiau kontaktuoja su mineralinėmis kietosiomis dalelėmis) ir yra stabilesni. Antra, kolektoriaus reagentai yra pagrindinė cheminė medžiaga, kuri suformuos ryšį tarp konkretaus mineralo burbulo paviršiuje. Kolektoriai adsorbuojasi ant mineralo paviršiaus arba sukelia cheminę reakciją su mineralu, leisdami jam išlikti pritvirtintam kelionei į lataką. Alkoholiai ir silpnos rūgštys yra du cheminių kolektorių tipai, dažniausiai naudojami mineralų sodrinimui.

Taip pat yra rečiau naudojamų reagentų, tokių kaip depresoriai, junginiams slopinti, kad jie nepriliptų prie burbuliukų, pH reguliavimo chemikalai ir aktyvatoriai. Aktyvatoriai iš esmės padeda kolektoriui prisijungti prie konkretaus mineralo, kurį sunku išplauti.

Tokios įmonės kaip „Cytec“, „Nalco“ ir „Chevron Phillips Chemical Company“ yra pagrindinės visų rūšių flotacijos cheminių medžiagų gamintojos.

Idealiu atveju reagentai bus dedami į kondicionavimo baką, naudojant maišytuvą, prieš patenkant į flotacijos kamerą, tačiau daugeliu atvejų jie tiesiog pridedami prie pašaro prieš jam patenkant į kamerą, priklausomai nuo kameros kinetikos ir rotorių maišymo.

Rūda turi būti tinkamai sumalta iki dalelių dydžio, kad išsiskirtų mineralai, paprastai 100 akių arba smulkesnio (150 mikronų). Tada ji sumaišoma su vandeniu iki idealaus kietųjų dalelių kiekio (paprastai nuo 5 % iki 20 %), kuris užtikrina geriausią mineralų išgavimą. Tai nustatoma laboratorinėse partijos flotacijos kamerose, atliekant daugybę bandymų, siekiant nustatyti kiekvieną proceso veiksnį.

Flotacijos mašinų tipai taip pat labai skiriasi, tačiau visos jos labai panašios tuo, kad jos įleidžia orą po vandeniu ir išsklaido jį į kamerą. Kai kurios naudoja pūstuvus, oro kompresorius arba flotacijos sparnuotės veikimą, sukuriant po ja tuštumą ir įtraukiant orą į mašiną per slėginį vamzdį, kuriame taip pat yra sparnuotės velenas. Jos skiriasi cheminių medžiagų, oro ir mineralų įvedimo į vandenį metodo detalėmis.

Ir, kaip komentaras, nuo pat senųjų Vakarų laikų, kai buvo naudojamos gyvačių taukų gamybos mašinos, mačiau daugiau vudu ir melagingų teiginių apie putų flotacijos mašinų efektyvumą nei bet ko kito. Paprastai protinga rinktis gerą prekės ženklą, kuris plačiai naudojamas norimo mineralo flotacijai.

Vienas svarbus žingsnis buvo koloninės flotacijos, kaip švaresnės flotacijos ląstelės, naudojimas vario pramonėje (ir keliose kitose pramonės šakose). Ji gamina švaresnį produktą ir apskritai yra efektyvesnė kaip švaresnė ląstelė nei įprastos flotacijos ląstelės. Koloninės flotacijos ląstelės gamyklose pradėjo atsirasti aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintajame dešimtmetyje, o iki dešimtojo dešimtmečio jos buvo plačiai pripažintos. Pagrindinė įprastų flotacijos ląstelių tendencija buvo „kuo didesnis, tuo geresnis“, o per pastaruosius kelis dešimtmečius rinkoje pasirodė didesni įrenginiai.